Sauliaus Lapėno tinklaraštis Sauliaus Lapėno straipsniai ir pozicija.
Susiję straipsniai
Ekonomika ūkiškai – pradedantiesiems (11)
Po buvusio straipsnio tikėjausi kad jau kitą savaitę pratęsime pokalbį infliacijos tema ir Jūs sužinosite, kodėl sukuriamos sąlygos infliacijai bei prie ko tai gali privesti. Deja, nenumatytos aplinkybės nulėmė pertrauką trukusią visas dvi savaites. Taigi, grįžtame prie mūsų gvildentos pinigų iliuzijos temos ir prie ko tai gali privesti.
Daugeliui atrodo, kad įvykiai ekonomikoje įtakoja tik mūsų piniginių turinį. Kad yra šiek tiek kitaip supranti, kai pamatai betarpiškai persipynusias vienos šalies ekonomines klaidas su viso pasaulio likimu…
Įsivaizduokite, jog užsisakote puodelį kavos. Sėdite ir mėgaujatės gėrimu. Tačiau kai padavėjas atneša sąskaitą, paaiškėja, kad kol gėrėjotės gyvenimu kavos puoduko kaina išaugo du kartus. Gatvėse Jūs pradedate stebėti paklaikusias minias žmonių, bėgiojančių po parduotuves ir šluojančių nuo lentynų viską, kas tik pasitaikė po ranka. Jie skuba atsikratyti pinigais, nes kainos už prekes kyla akyse. Ir nesimato tam pabaigos. Pradedate suprasti, kad tai kažkokia nesveika infliacija. Skubate į banką ir nuėmę nuo sąskaitos visus savo pinigus prisijungiate prie minios. Nes priešingu atveju, vakare savo turimais pinigais galėsite tapetuoti sienas ir tai bus pigiau nei nusipirkti tikrus tapetus… Manote, kad taip nebūna? Pažiūrėsim. Bet apie viską iš eilės.
Infliacija – tai prekių ir kainų pakilimas, mažinantis pinigų vertę. Pagal kainų augimo tempus ji gali būti trijų tipų: šliaužianti infliacija, šuoliuojanti infliacija ir hiperinfliacija.
Šliaužianti (tolygi) infliacija – ilgai trunkanti, neaukštų ir gana pastovių tempų, atitinka 3 – 5 procentų kainų lygio kilimą, kaip tai ir vyksta išsivysčiusiose šalyse. Laikoma, kad tokia tolygi infliacija netgi teigiamai veikia ekonomikos vystymąsį. Ji stimuliuoja paklausą, įtakoja gamybos didinimą, naujų projektų diegimą ir skatina investicijas. O tai sąlygoja naujų darbo vietų sukūrimą. Kadangi tokios infliacijos tempai prognozuojami pasekmes galima numatyti ir tam tinkamai pasirengti. Žmonės neslepia pinigų po lova, o investuoja ten, kur gali gauti dividentus, padengiančius infliaciją. Manoma, kad tokia šliaužianti infliacija gali būti reguliuojama. Todėl viena iš esminių sąlygų pereinant prie atsiskaitymų eurais, visoms ES valstybėms-narėms yra reikalavimas neviršyti 3 proc. infliacijos augimo per metus. Jei grįžtume prie mūsų pavyzdžio su kavos puoduku, tarkime, už tris litus, tai praėjus metams už tą patį kavos puoduką sumokėtumėte jau tris litus ir devynis centus (jei metinė infliacija 3 proc).
Šuoliuojanti infliacija – kainų lygio kilimas dideliais tempais, su tendencija dar didėti. Kainų augimas siekia 10 – 30 procentų per metus. Nuspėti tokius šuolius neįmanoma, o jų grėsmė pagimdo visuomenėje negatyvias nuotaikas: sudaromuose sandėriuose iš anksto numatomas galimas kainų kilimas ir visi skuba išleisti pinigus prekių įsigijimui. Mažėja investicijos. Kas norės investuoti į banką už 10 proc. palūkanas, kai infliacija „suvalgys“ 30 proc.? Ar verta atidaryti kavinę, jei negali net apytiksliai paskaičiuoti koks pelnas galėtų būti? Be viso to, kainų augimas aplenkia darbo užmokesčio augimą ir tai mažina galimų lankytojų skaičių. Manoma, kad šuoliuojanti infliacija būdinga besivystančioms šalims, kurios neįveikus, neįmanoma lygiuotis į išsivysčiusias šalis. Šalis įkliūna į uždarą ratą. Nėra santaupų – nėra ir investicijų, be kurių neįmanomas ekonomikos augimas ir darbo vietų sukūrimas.
Hiperinfliacija – tokia infliacija, kai kainų lygis kyla itin sparčiai. Kainų lygis šauna į viršų daugiau kaip 50 procentų ir gali pasiekti keletą tūkstančių procentų per metus. Dažniausiai to priežastis būna vyriausybės į apyvartą išleisti itin dideli banknotų kiekiai. Nežiūrint į tokios iniciatyvos pražūtingumą, daugelis vyriausybių (ypač karo metu) imdavosi tokių veiksmų, kad išvengtų dar didesnės nelaimės – staigaus krizinio ekonominio nuopolio arba netgi pralaimėjimo kare. Skatinant kainų augimą susilaukiama skundų dėl pinigų trūkumo ir tai verčia vyriausybę spausdinti niekuo nepadengtus banknotus, kas ir vėl verčia didinti kainas. Greitai piniginių banknotų vertė tampa artima nuliui, o kainos pasiekia astronomines aukštumas. Žmonės pradeda atsisakyti pinigų ir grįžta prie barterinių mainų. Pensininkai ir socialiai remtini žmonės atsiduria ant išgyvenimo ribos. Žmonės praranda norą dirbti, nes iš savo uždarbio nebespėja nieko nusipirkti. Hiperinfliacija sugriauna bet kokios bankininkystės pagrindus, nes neprognozuojamas kainų augimas numarina kreditų rinką. Įmonės mažina gamybos apimtis arba užsidaro. Turimus pinigus dažniausiai stengiamasi pakeisti stabilesne valiuta ir išvežti iš šalies. Tai baigiasi bendru gamybos nuosmukiu ir masine bedarbyste – rinkos paralyžiavimu. Hiperinfliacija – krizių ir karų pakeleivė.
XXa. pradžioje Vokietijos respublika buvo suvereni demokratiška valstybė, viena iš labiausiai pasaulyje išsivysčiusių šalių. Šios šalies nesustojantis ekonominės galios augimas tuo metu buvo sunkiai įsivaizduojamas. Todėl neįtikėtina hiperinfliacija, kurią šalis išgyveno 1923-iaisiais metais, laikoma pačia įspūdingiausia ekonomine katastrofa pasaulio istorijoje.
Na o viskas pasidėjo dar prieš devynerius metus iki Vokietijos pralaimėjimo Pirmąjame Pasauliniame kare, kuris savo dydžiu ir aukų kiekiu tuo metu neturėjo sau lygių. Per keturis metus kare dalyvavusios 38-ios valstybės prarado apie 12 milijonų savo gyventojų. Iš fronto grįžo apie 20 milijonų invalidų. Bendras nukentėjusių kiekis prilygo dešimčiai valstybių tokių kaip dabartinė Lietuva. Be finansinių praradimų, vien tik žmogiškos aukos buvo pakankamai didelės, kad laimėjusios šalys pareikalautų kompensacijos.
Taigi Vokietija po šio karo privalėjo išmokėti milžiniškas skolas, kurių dauguma buvo išmokamos nacionaline valiuta. Nors Vokietijos karo pramonės oligarchai, nežiūrint į galutinį pralaimėjimą, iš karo veiksmų turėjo tam tikros naudos, jie neskubėjo padėti savo šaliai. Vokietijos vyriausybė, turėdama išskirtinę teisę išleisti į apyvartą Vokietijos markių banknotus, nesugalvojo nieko geresnio kaip juos tiesiog spausdinti , kad apmokėtų vidaus ir išorės skolas. Šį ekonominį neraštingumą galima būtų pateisinti nebent tuo, kad iki to laiko niekas negalėjo net įsivaizduoti, ką sugeba hiperinfliacija.
Nuo ko viskas ir prasidėjo. Pakanka prisiminti, kad 1922-jų metų pabaigoje kepalėlis duonos kainavo 130 markių, o jau po metų – virš 300 miliardų markių. 1923-iaisiais metais metinė infliacija Vokietijoje siekė 3,25 milijonus procentų per metus (tai reiškia, kad kainos tapdavo dvigubos per 49 valandas).
1923-jų metų rudenį Vokietijos pinigų sistema buo visiškai sugriauta. Kainos augo tokiu tempu, kad norėdamas pavalgyti restorane, patiekalus užsisakydavai vienomis kainomis, o mokėdavai jau gerokai didesnėmis. Atlyginimus žmonėms mokėdavo du kartus per dieną ir išmokėjus pirmąją dalį žmones pusvalandžiui išleisdavo iš darbo, kad jie suspėtų bent ką nors nusipirkti kol gauti pinigai nenuvertėjo.
Vokietijos markė prarado pinigų vaidmenį. Jos vykdytas funkcijas pakeitė barteriniai mainai. Kai kur vietoj pinigų buvo naudojamos cigaretės. Visas pasaulis pamatė nuotraukas, kuriose vokiečiai pinigų banknotais kūrendavo krosnis ir klijuodavo sienas. Išaugus kuro ir tikrų tapetų kainoms, tokie poelgiai buvo gana racionalūs. Jei reikėdavo pinigus panaudoti pagal paskirtį, t.y. ką nors nusipirkti, tai tekdavo juos vežti karučiu. Visos santaupos bankuose „sudegė“. Visas šis chaosas gimdė žmonių nepasitikėjimą valstybinėmis institucijomis.
Pagaliau 1924-jų metų viduryje Vokietijoje buvo įvykdyta pinigų reforma ir į apyvartą išleista nauja markė, kuri dėl pasikeitusios ekonominės politikos, turėjo stabilų kursą. Tačiau liaudies pasitikėjimas demokratija buvo prarastas. Daugelis tuo metu galvojo, kad tik diktatūra gali prikelti Vokietijos galybę.
Visa tai, kartu su pažadais atstatyti buvusius indėlius bankuose, kuriuos vokiečiai prarado hiperinfliacijos metu 1923-iaisiais metais – tapo sėkmingu rinkiminės kampanijos pagrindu nacionalsocialistų vadui Adolfui Hitleriui. Ir štai 1933-iųjų metų sausio 30 dieną Vokietijos Respublikos prezidentas generolas – feldmaršalas Paulas fon Hindenburgas, kadrinis karininkas ir monarchistas, paskyrė Hitlerį Vokietijos kancleriu (vyriausybės vadovu), atverdamas kelią jo neribotai valdžiai. Tokiu būdu sutapo karo pramonės oligarchų (naujas karas – naujas pelnas) ir tautos lūkesčiai (naujas lyderis sugrąžins indėlius ir pasirūpins tvarka). Toliau Jūs ir patys gerai žinote kaip viskas vystėsi…
Per Hitlerio sukeltą antrąjį Antrąjį Pasaulinį karą (1939 – 1945) daugiau kaip 13 milijonų žuvusių vien tik Vokietijos gyventojų jau niekada nebejaudino infliacija ar indėlių susigrąžinimas…
Karas turėjo milžiniškas pasekmes visai žmonijai. Jame dalyvavo 61 valstybė (80 proc. visų pasaulio gyventojų). Žmonių netektys siekė 55 milijonus gyventojų (tai maždaug 18 tokių šalių kaip Lietuva). Bendros išlaidos karui ir patirti nuostoliai – 4 trilijonai dolerių. Negi nebuvo galima šių pinigų išleisti naudingesniam tikslui?
P.S. Šiandien Europa pergyvena dėl Graikijos likimo. Kai kurie ekonomistai linkę manyti, kad nemažą vaidmenį šių dienų problemoms turėjo 1941 – 1944 metų (jau kita Vokietijos sukurta hiperinfliacija). Jos priežastimi tapo Vokietijos okupacinės valdžios reikalavimas iš Graikijos gauti kompensaciją už okupacijos paslaugų suteikimą. Tuo metu infliacija siekė 8,55 miliardus proc. per metus (kainos dvigubėjo per 28 val.). Viena iš pasekmių buvo masinis badas Graikijoje iki 1944-jų metų. Tai išskaidė visuomenę į itin turtingus ir vargšus, bei išnaikino vidutinį sluoksnį (kai kas mirė, o kai kas emigravo), kurio aktyvumo dėka vystosi bet kurios valstybės ekonomika. Po karo šis vidutinis suoksnis taip iki galo ir neatsikūrė…
Klausimai šia tema:
– Ar manote, kad ekonomika atsiejama nuo politikos? Jei ne, tai ką reikia daryti?
– Ką reikia padaryti, kad išaugtų vidurinysis sluoksnis?
Turite klausimų – klauskite.
