Sauliaus Lapėno tinklaraštis Sauliaus Lapėno straipsniai ir pozicija.
Susiję straipsniai
Matyt retas abejoja būsimo Lynų kelio projekto nauda, įgyvendinant greta Nemuno prisišliejusių savivaldybių tikslus pritraukti kuo didesnį turistų skaičių į mūsų kraštą. Juk tai tarsi „gyvi“ pinigai, kurie galėtų gerokai daugiau papildyti mūsų krašte dirbančių įmonių pajamas iš kurių būtų mokami atlyginimai, mokesčiai į biudžetą ir stiprėtų mūsų krašto ekonomika.
Džiaugiuosi, kad dar 2012 metais Gelgaudiškio bendruomenės pirmininko Edgaro Pilypaičio pristatyta idėja, sujungiantis Vilniaus dailės akademijos ir mūsų gretimų rajono savivaldybių interesus nusipelnė dėmesio ir po mano inicijuoto pristatymo Jurbarko rajono savivaldybės tarybos posėdyje, rado atgarsį Jurbarko savivaldybės vadovų sprendime, atliekant šią studiją.
Ir štai po daugiau nei poros metų, lapkričio mėn. 21 dieną Jurbarko savivaldybėje įvyko „Keleivinio lynų keltuvo įrengimo per Nemuno upę galimybių studijos“ pristatymas. Apie tai gana išsamiai rašė rajono laikraštis „Šviesa“. Su šia studija Jurbarko rajono savivaldybės svetainėje buvo galima susipažinti gerokai anksčiau, nei įvyko jos pristatymas. Tai puiki galimybė ne tik giliau paanalizuoti studijoje pateiktus sprendimus ir išvadas, bet ir pradėti galvoti kaip efektingiau ateityje bus galima eksploatuoti šį įrenginį su nauda ne tik šios paslaugos gavėjams (besikeliantiems su dviračiais ar su slidėmis), bet ir visos eilės turistinių maršrutų sujungimui į darniau funkcionuojančią visumą.
Ar visas pamokas išmokome?
Per pastaruosius daugiau nei dešimt metų, man ne kartą teko dalyvauti panašių projektų aptarimuose ir galimų sprendimų paieškose. Ir ne tik dalyvauti, bet aktyviai prisidėti prie finansinių išteklių paieškos, tuo metu kai buvau Seimo nariu ar dirbau Vidaus reikalų ministerijoje.
Visada vyliausi, kad įgaunama patirtis ir „karčios“ pamokos vėliau anksčiau privers Jurbarko savivaldybės vadovus ir specialistus būti apdairesniais ir toliaregiškesniais, priimant vieną ar kitą sprendimą. Ar tai būtų prieplaukų įrengimas Nemuno upėje, ar Sporto kompleksas prie Jurbarko gimnazijos (pradėta statyti dar 2004 metais, 2008 metais atvėrė duris), naujoji Jurbarko rajono biblioteka (pradėta 2007 metais, duris atvėrė 2012 metais) – visi šie objektai pradžioje atrodė tiesiog gyvybiškai būtini mūsų krašto žmonėms, tačiau pradėjus juos eksploatuoti paaiškėdavo, kad tai tampa papildoma našta savivaldybei ir papildomos išlaidos iš savivaldybės biudžeto. O efektyvaus ir bent jau eksploatacines sąnaudas padengiančio šių objektų veiklos modelio taip ir nepavyksta sukurti. Pasiteisinimų teko girdėti įvairių: tai „numatytos finansavimo sąlygos neleidžia“, tai „politinės valios trūksta“, tai paprasčiausiai „neapsižiūrėta“ ar „paskubėta“…
O juk ir Jurbarko savivaldybės tarybos 2012 metais priimtame Investicijų pritraukimą skatinančių priemonių plane pirmu punktu įrašyta: „Koofinansuojant investicijas iš savivaldybės biudžeto arba savivaldybei dalyvaujant , partnerystės pagrindais, prioritetas atiduodamas tiems projektams, kurie sukurdami naujas darbo vietas, generuoja papildomas pajamas į biudžetą ir bent dalinai padengia eksploatacines išlaidas, skatina efektyvesnį administravimą ar valdymą)“. Tai kodėl tai nėra daroma? O gal savivaldybės tarybos sprendimai neprivalomi merui?
Kas trukdo, jau galimybių studijos metu aptarti ir imtis aktyvesnio paties užmanymo viešinimo, kad pritraukti potencialių partnerių susidomėjimą galimomis investicijomis? Baimė, kad kaina gali būti gerokai didesnė, nei galime sau įsivaizduoti? O juk net šioje Studijoje yra numatyta, kad projektas įgyvendinamas, pasinaudojant viena iš šių formų:
– finansuojant iš ES fondų, prisidedant suinteresuotoms savivaldybėms;
– viešo ir privačios partnerystės (VPP) būdu;
– finansuojant iš Jurbarko ir Šakių savivaldybių biudžetų.
Visai suprantama, kad trečiasis variantas sutartinai atmetamas dėl akivaizdaus biudžetų nepajėgumo imtis tokios apimties finansavimo. Ko gero, ne tik kompetencijos stoka bet ir gerokai didesnėmis bilietų kainomis, galima pateisinti nuogąstavimus projektą vykdyti viešo ir privačios partnerystės būdu.
Tačiau dalyvaudamas šios studijos pristatyme ir girdėdamas abejų savivaldybių vadovų pasisakymus, pastebėjau, kad lieka neatsakytas klausimas: kas gi eksploatuos tokį ganėtinai sudėtingą įrenginį ir į ką reikės kreipsimės jei kils finansinių ar eksploatavimo problemų?
Gal dar ne vėlu?
Ar ne laikas pradėti modeliuoti galimus sprendimų variantus, kai savivaldybei neatsisakius nuosavybės teisių, keleivių perkėlimo ir įrenginio eksploatavimo funkcijų vykdymas galėtų būti perduotas viešą konkursą laimėjusiai privačiai įmonei. Suprantama, kad sudaromoje sutartyje turi būti „saugikliai“ ir „garantijos“, leidžiančios kontroliuoti ir reikalui esant pareikalauti nutraukti netinkamai vykdomą sutartį ar ją peržiūrėti.
Kodėl tai siūlau svarstyti jau dabar, nes tokia galimybė turi būti numatoma jau projekto užmanymo pradžioje kol dar yra įmanoma tinkamai suformuluoti ir prisiimti įsipareigojimus ES fondų administratoriams. O kad privatus sektorius pasižymi didesniu aktyvumu ir kūrybingumu, nei už valdišką algą gaunantis specialistas, siaurai žvelgiantis į pavestas funkcijas, manau nebėra prasmės aiškinti ir įrodinėti.
Kitas labai svarbus momentas yra šio projekto suderinamumas su šalia esančiais ir būsimais turizmo maršrutais. Žodžiais lyg ir buvo išsakomi pageidavimai tai suderinti, bet to nesimatė pristatymo medžiagoje. Kodėl tai svarbu? Todėl, kad visi panemunėje išsimėtę turizmo maršrutai (skirti pėsčiomis ar su dviračiais, su laivais ar automobiliais pažintį šį nuostabų kraštą) primena pavienes kraujagysles, kuriomis normali kraujo apytaka galima tik tada, jei tai bus gyvas organizmas, kurio ašis (stuburas) yra Nemunas. Tik toks organiškai vieningas darinys gali sudominti turizmo verslu užsiimančias kompanijas, kurios pasiūlytų turistų grupėms patrauklų produktą už priimtiną kainą.
Ir vėl grįžtu prie Investicijų pritraukimą skatinančių priemonių plane patvirtintos, tačiau iki šiol neįgyvendintos priemonės 4.1 punkte: „Prieplaukų infostruktūros plėtros ir turistinių maršrutų funkcionavimo operatoriaus funkcijų vykdymo užtikrinimui parengti konkurso sąlygas ir paskelbti konkursą“.
Neabejotina, galimybių visada yra ir bus, bet ar jomis bus pasinaudota, jei iki šiol nevykdomas vieningai priimtas sprendimas?
