Sauliaus Lapėno tinklaraštis Sauliaus Lapėno straipsniai ir pozicija.
Susiję straipsniai
Ekonomika ūkiškai – pradedantiesiems (18) „NEREALI EKONOMIKA-I”
Daugelis girdėjote frazę „pinigai valdo pasaulį“. Mūsų dienomis valdo ne pinigai ar jų savininkai, o tie, kas valdo piniginius srautus ir svetimo kapitalo judėjimą. Tie, kurie sprendžia ar įdėti pinigus į Jūsų įmonės veiklą, ar geriau investuoti į kokios nors užjūrio kompanijos vertybinius popierius. Paprasti finansinių rinkų klerkai virto pagrindiniais žaidėjais ir realiais šiuolaikinio pasaulio turto valdytojais. Be jokios kontrolės ir atsakomybės, šie svetimų pinigų valdytojai vis dažniau sugeba, pasinaudodami sukčiavimo ir netgi legaliomis schemomis, nukreipti pinigų srautus per savo kišenę. Yra sakoma, kas ką saugo, tą ir turi. ES vadovybei jau keletą metų iš eilės nesiseka įstatymų pagalba kontroliuoti ir išvengti ekonominių burbulų atsiradimo. Vėl ir vėl kyla finansinės krizės bangos. Ekonominės naujienos pradeda priminti karo suvestines iš fronto. Islandijos, Graikijos Ispanijos gyventojai tai išbandė savo kailiu. Ir šios kovos už realią ekonomiką pabaigos nesimato. Bet viską galima pakeisti, jei suvoksime kaip ši sistema veikia. Kaip vieni ar kiti mūsų išrinktųjų ar valdžios sprendimai, gali įtakoti „globalų ekonominį karą“.
Ekonominis burbulas (g.b. „spekuliacinis“, „finansinis“) – prekyba didelėmis vertybinių popierių apimtimis, neatitinkančiomis realios jų vertės kainomis. Tokių burbulų sprogimas pasižymi ilgalaikiu ekonomikos kritimu ir krize. Pagrindinis instrumentas, su kuriuo sukuriami ekonominiai burbulai biržose , tai fiktyvus kapitalas.
Fiktyvus kapitalas (lot. fictio – išgalvotas) – vertybinių popierių forma išreikštas kapitalas (akcijos, šalių skolos). Skirtingai nei realus kapitalas, įdėtas į įvairias realaus ūkio šakas, jis nedalyvauja gamybos procese, bet suteikia teisę jo turėtojams, gauti pajamas procentų pavidalu, dividentų nuo kitų organizacijų veiklos. Fiktyvi tokio kapitalo prigimtis ypač išryškėja biržų krizių metu, kai staigiai krenta tokių akcijų ir obligacijų vertė, nors visuomeninio turto nesumažėja. Būtent ženklus akcijų ar įvairių šalių skolų ar finasinių įsipareigojimų vertės kritimas, leidžia biržos žaidėjams supirkti visuomeninį turtą labai sumažintomis kainomis.
Fiktyvaus kapitalo formavimas ir dėsniai, veikiantys finansiniame pasaulyje, normaliam žmogui gali pasirodyti keistoki. Tarkim, Jūs pasiskolinote iš kaimyno 100 litų ir už tai davėte jam akciją (skolos raštelį), o kai jis pasiskolino iš Jūsų 100 Lt, jis davė jums skolos raštelį (akciją), taip realioje ekonomikoje nieko neįvyksta. Pinigų daugiau neatsiranda. Tačiau tai tik realiame gyvenime. O finansiniame pasaulyje ne tik, kad atsiranda du skirtingi produktai, du nauji vertybiniai popieriai (naujos akcijos, skoliniai įsipareigojimai), tačiau ir šalies BVP padidėja 200 litų. Kai tik šie skolos rašteliai pateks į finansines rinkas, juos galima bus perpardavinėti kiek tik norėsis kartų ir už bet kokią kainą. Svarbu, kad tik pirkėjas (investuotojas) atsirastų.
Bet kam taip rizikuoti? Pirkti kažkokius vertybinius popierius vietoje to, kad atvažiuotum į įmonę ir pats nuspręstum ar verta investuoti? Tačiau pas investuotojus ne visada yra laiko ir pinigų važinėti po visą pasaulį. Kur kas paprasčiau kreiptis į finansines rinkas ir biržas, kur su kvalifikuotų tarpininkų pagalba susitinka tie kuriems reikalingi pinigai ir investuotojai. O iš kitos pusės… Čia mes prieiname prie likvidumo sąvokos – prie to, kaip greitai ir be papildomų problemų galima realizuoti, išmainyti kokią nors prekę. Investuotojui tai labai svarbu. Šiandien jis turi laisvų pinigų ir jis pasirengęs investuoti, o rytoj viskas gali pasikeisti ir jam pačiam gali prireikti papildomų lėšų.
Patys likvidžiausi yra pinigai. Už juos visada parduotuvėje gausite norimas prekes. Po jų eina vertybiniai popieriai. Juos lengva parduoti, nes jie praeina įvairių finansinių organizacijų įvertinimą. Jų vertė žinoma ir tai liudija jų pavadinimas. O visa kita – prekės, įmonės, valstybės turi mažesnį likvidumą, nes dar reikia nustatyti jų kainą, patikrinti kokybę, ir surasti pirkėją. Tie kas bandė pardavinėti savo seną automobilį, tai galėjo patirti.
Suprantama, kuo didesnis likvidumas, tuo produktas investuotojui patrauklesnis. Manot tai pinigai? Kaip prisimename, infliacija suvalgo net ir itin likvidžias pinigines santaupas. Kad jų neprarastumėt, juos reikia investuoti į kokią nors veiklą, duodančią pelną procentų pavidalu. Kas gi ten toliau eina po pinigų? Vertybiniai popieriai! Taip ir atsitinka, kad investuotojui šiuolaikinėje ekonomikoje patraukliausias tampa fiktyvus kapitalas, su kuriuo galima papildomai uždirbti jį pelningai perpardavus.
Protingas klausimas, kas atsitiks, kai paaiškės reali vertė šių vertybinių popierių ir kas prisiims nuostolius? Nuostolius prisiims tas kas juos nusipirks paskutinis ir įvyks panaši finansinė krizė, kurią mes visi ir pergyvename šiuo metu.
Realiame pasaulyje mes tai pavadintume sukčiavimu, bet finansiniame pasaulyje valdo savi dėsniai (kuriuos ir bando suvaldyti Europos sąjunga). Pagal šiuos dėsnius, vertybinių popierių kainą nustato rinka. Ir jei kas nors nori už tai sumokėti daugiau, kam trukdyti? Tegu perka. Tik dauguma pirkėjų kartais net neįtaria, kad jie pirkėjai. Ir gali atsitikti taip, kad Jūs patys, to net nenujausdami esate jų tarpe.
Bet apie tai sekančiame straipsnyje, nes ši tema liks aktuali, kol bus nerealios ekonomikos garbintojų ir norinčių iš to praturtėti…
